{"id":2235,"date":"2024-04-11T10:54:42","date_gmt":"2024-04-11T07:54:42","guid":{"rendered":"https:\/\/oldoriginal.zurnalaskelione.lt\/?p=2235"},"modified":"2024-07-15T21:30:34","modified_gmt":"2024-07-15T18:30:34","slug":"valentinas-masalskis-menininkas-turi-nepavargti-kalbeti-apie-tikrus-dalykus","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/oldoriginal.zurnalaskelione.lt\/index.php\/2024\/04\/11\/valentinas-masalskis-menininkas-turi-nepavargti-kalbeti-apie-tikrus-dalykus\/","title":{"rendered":"Valentinas Masalskis: \u201eMenininkas turi nepavargti kalb\u0117ti apie tikrus dalykus\u201c"},"content":{"rendered":"

\u201eMeno \u017emon\u0117s turi nepavargti nuolatos kartoti, kalb\u0117ti apie tikrus dalykus, o tai yra tikras Sizifo darbas: stumi t\u0105 akmen\u012f \u012f kaln\u0105, o jis ir v\u0117l nusirita. \u012e \u0161i\u0105 \u017eem\u0119 visi ateiname tam, kad dirbtume savo juod\u0105 darb\u0105. Ateiname b\u016bti sizifais\u201c,\u00a0\u2013 sako aktorius, re\u017eisierius, pedagogas, teatro ir kino legenda Valentinas Masalskis (g. 1954). Tiesa, skambi\u0173 apib\u016bdinim\u0173 aktorius nem\u0117gsta, nes pats yra tikr\u0173 tikriausias sizifas, kasdien nenuilstamai ritinantis t\u0105 akmen\u012f teatro ir kino kalnais, kalneliais\u2026 Paklaustas, i\u0161 koki\u0173 gelmi\u0173 semiasi \u0161ios sizifi\u0161kos j\u0117gos, Valentinas Masalskis atsako: \u0161alia esantysis ir yra toji j\u0117ga, tereikia mok\u0117ti \u201esusikoncentruoti \u012f kitus, o ne \u012f save\u201c. Esantieji greta jo \u017eino\u00a0\u2013 \u0161is \u017emogus visa tai liudija savo pavyzd\u017eiu, savo paties gyvenimu, pats b\u016bdamas lyg tas Sizifo akmuo, lyg lauko riedulys\u00a0\u2013 tikras, paprastas, nenudailintas, sunkiasvoris i\u0161mintimi, erudicija, patirtimi, priblo\u0161kian\u010dia dvasios j\u0117ga ir i\u0161tverme, ta\u010diau be galo lengvas nuo\u0161irdumu, d\u0117mesingumu ir pagarba. Menininkas, nepavargstantis kalb\u0117ti apie tai, kas tikra.<\/em><\/p>

\"\"
Evgenios Levin nuotrauka<\/figcaption><\/figure>

Valentinai, susitikti pokalbiui pasi\u016bl\u0117te ankstyv\u0105 sekmadienio rytmet\u012f, likus porai valand\u0173 iki spektaklio repeticijos. \u017dinau, kad dien\u0105 pradedate anksti\u00a0\u2013 penkt\u0105 ryto, esate vyturys<\/em>, nors aktoriai da\u017eniausiai b\u016bna pel\u0117dos<\/em>. Ar seniai taip anksti keliat\u0117s?<\/strong><\/p>

Keltis anksti rytais prad\u0117jau tik sulauk\u0119s koki\u0173 45 met\u0173, anks\u010diau buvau pel\u0117da<\/em>, dirbdavau naktimis, bet paskui \u012fvyko toks keistas l\u016b\u017eis, prad\u0117jau jausti, kas yra rytas\u2026 Pamenu, kai atva\u017eiuodavau pas t\u0117v\u0105 Stanislov\u0105 \u012f Paber\u017e\u0119, mes ilgai kalb\u0117davom\u0117s, vakarais skaitydavom R. M. Rilk\u0119 ir kart\u0105, atsimenu, jis man sako: \u201eAtleiskit, einu miegoti, nes nakt\u012f kelsiuos melstis.\u201c Tada pagalvojau, kad jis tikriausiai meluoja, ne\u012fsivaizdavau, kaip galima taip anksti atsikelti. Ta\u010diau kai prad\u0117jau tai daryti pats, supratau, kokios nuostabios yra ankstyvo ryto akimirkos: tokiu metu eteris \u0161varus, aplinka labai \u0161vari, tarsi tokia visi\u0161ka tu\u0161tuma. Nesvarbu, kur tuo metu esi: mieste, mi\u0161ke ar ka\u017ekur kelyje\u00a0\u2013 tiesiog girdi t\u0105 erdv\u0119, jauti save joje, jau nekalbu apie bundan\u010dios gamtos gro\u017e\u012f, pauk\u0161\u010di\u0173 balsus\u2026 Tai laikas, kai pradedu ruo\u0161tis dienai: ka\u017ek\u0105 skaitau, ruo\u0161iuosi paskaitoms, susid\u0117lioju mintis, susiplanuoju veikl\u0105. \u017dinoma, per dien\u0105 daug kas sul\u016b\u017eta<\/em>, nes gyvenimas diktuoja savas taisykles, ta\u010diau va\u017eiuodamas \u012f miest\u0105, \u012f gyvenim\u0105, stengiuosi jam atiduoti visk\u0105, k\u0105 gavau tomis ryto valandomis. Ta\u010diau vakare nebegaliu nieko skaityti, nes galva b\u016bna i\u0161\u016b\u017eta, be to, jau ir am\u017eius\u2026<\/p>

Ankstyv\u0105 sekmadienio ryt\u0105 keliaujant tu\u0161\u010diomis Vilniaus gatv\u0117mis akis lengvai u\u017ekli\u016bva u\u017e \u012fvairi\u0173 reklamini\u0173 vaizd\u0173, tarp j\u0173 ai\u0161kiai pastebima ir filmo \u201eTvano nebus\u201c afi\u0161a. \u0160iame re\u017eisieriaus Marato Sargsyano filme suk\u016br\u0117te pagrindin\u012f\u00a0\u2013 Pulkininko\u00a0\u2013 vaidmen\u012f. Filmo premjera \u012fvyko 2020 m. Venecijos kino festivalyje, tuo metu apie kar\u0105, galint\u012f vykti ne kino ekrane, o tikrov\u0117je, niekas n\u0117 negalvojo. Kod\u0117l anuomet sutikote \u012fk\u016bnyti Pulkininko persona\u017e\u0105? Kas patrauk\u0117\u00a0\u2013 tema, re\u017eisierius, scenarijus?<\/strong><\/p>

Pirmiausia, man patinka re\u017eisierius Maratas Sargsyanas, jis yra labai s\u0105\u017einingas, doras, empati\u0161kas, girdintis kit\u0105, nepasip\u016bt\u0119s, socialus \u017emogus. \u0160ios savyb\u0117s man labai svarbios, kai ruo\u0161iuosi su ka\u017ekuo dirbti teatre ar kine. Nuo to priklauso, kiek mes esame nugal\u0117j\u0119 savo egoizm\u0105, kiek matome kit\u0105. Dirbti su menininku, kuris nemato kito, yra velni\u0161kai sunku, paprastai toks menininkas labiau nori i\u0161gars\u0117ti arba galb\u016bt tai daro d\u0117l pinig\u0173, o tada jau prasideda kelion\u0117 \u012f gri\u016bt\u012f. Dirbdamas kartu supranti, kad nesusikalbi. O su Maratu a\u0161 galiu susikalb\u0117ti. Be to, jis nuo pat vaikyst\u0117s dalyvavo Karabacho kare. Jam buvo 15 m., kai tarp arm\u0117n\u0173 ir azerbaid\u017eanie\u010di\u0173 prasid\u0117jo karas, dar b\u016bdamas vaikas jis mat\u0117 i\u0161 kovos lauko gr\u012f\u017etan\u010dius karius, pad\u0117davo juos filmuojant televizijai \u2013 tai pro\u017eektori\u0173 palaikydavo, tai dar ka\u017ek\u0105\u2026 Jam, vaikui, labai \u012fstrigo tas karas.<\/p>

Man karas irgi prasid\u0117jo ne \u0161iemet, nes a\u0161 kariauju <\/em>jau nuo 2014 m., kai prasid\u0117jo Krymo karas. K\u0105 rei\u0161kia kariauju<\/em>? Kiekvien\u0105 dien\u0105 seku \u012fvykius fronte, tod\u0117l jau tada \u017einojau, kad tikrai \u012fvyks ka\u017ekas daugiau. Jau tada kasdien \u017e\u016bdavo po 5, 7 ar net 15 \u017emoni\u0173 tiek vienoje, tiek kitoje pus\u0117je. Visa tai buvo nesuvokiama. Jau tada \u0161is Krymo karas suk\u0117l\u0117 man \u0161ok\u0105\u00a0\u2013 tikrai nesitik\u0117jau \u0161ito sulaukti. Tad ir vasar\u012f prasid\u0117j\u0119s karas man nebuvo naujiena, bet, galvoju, kad ir \u010dia dar ne pabaiga, galb\u016bt mes gyvenam ant slenks\u010dio ka\u017eko baisaus ir didelio.<\/p>

Seku \u012fvykius kiekvien\u0105 dien\u0105, nei\u0161lendu i\u0161 j\u0173 srauto ir vis dar negaliu suvokti \u017emogaus \u017eiaurumo. Kartais pagalvoju: gal gyvenu ka\u017ekokiais Vytauto laikais, kai barbarai pl\u016bdo \u012f Europ\u0105\u2026 \u0160iandien turim naujausias technologijas, visuotin\u012f informacijos prieinamum\u0105, atrodo, jau esam i\u0161prus\u0119, galim susikalb\u0117ti ir matyti vienas kit\u0105 per t\u016bkstan\u010dius kilometr\u0173, ta\u010diau, pasirodo, mes n\u0117 kiek nepasikeit\u0117m. Barbarai ir \u0161iandien tebesiver\u017eia \u012f Europ\u0105. Tod\u0117l Marato sugalvota hibridinio karo tema man buvo gerai suprantama, nors, b\u016bdamas gana jaunas re\u017eisierius, jis galb\u016bt per daug tem\u0173 u\u017ekabino. Tai tampa rizika nebepaveikti \u017ei\u016brovo.<\/p>

\"\"
Aktorius V. Masalskis filmuojant \u201eTvano nebus\u201c (re\u017e. Maratas Sargsyanas, 2020). UAB \u201eTremora\u201c archyvo nuotrauka<\/figcaption><\/figure>

I\u0161 ties\u0173, \u0161iame filme temos sukasi tarsi mozaika, kiekviena j\u0173 dar turi ir savo potekst\u0119, kuri\u0105 \u017ei\u016brovas gali luk\u0161tenti ir luk\u0161tenti\u2026<\/strong><\/p>

Taip, galima luk\u0161tenti, ta\u010diau kinas n\u0117ra vieta galvoti, jis skirtas jausti vaizdu, beje, kaip ir teatras. \u010cia reikia jausti, kas vyksta scenoje, o ne m\u0105styti. \u012e teatr\u0105 ar kin\u0105 einame i\u0161gyventi tam tikros emocijos, o ne pasirodyti vieni prie\u0161 kitus, kokie mes protingi: j\u016bs, \u017ei\u016brovai, s\u0117dintys sal\u0117je, arba mes, aktoriai, esantys scenoje.<\/p>

Man patiko, kad Maratas \u0161iame filme u\u017ekabina labai svarbi\u0105 tem\u0105 \u2013 prekyb\u0105 kare \u017euvusi\u0173 \u017emoni\u0173 organais. \u012esivaizduok, kare \u017e\u016bva t\u016bkstan\u010diai jaun\u0173, stipri\u0173 vyr\u0173, kuri\u0173 organai \u2013 kaul\u0173 \u010diulpai, stuburai, plau\u010diai, kepenys, inkstai\u2013 keliauja \u012f juod\u0105j\u0105 rink\u0105 ir yra gabenami j\u0173 laukiantiems \u017emon\u0117ms. Apie tokius dalykus \u017emon\u0117s da\u017enai n\u0117 nenutuokia, kaip ir apie karo suokalbius, kuomet prie\u0161i\u0161kos pus\u0117s dalijasi informacija, rengia slaptus susitikimus, o po j\u0173 ir toliau \u017eudomi \u017emon\u0117s. Man \u0161ios temos filme labai susiskaito.<\/p>

O kalbant apie mano heroj\u0173, \u017ei\u016brovams gali kilti klausimas: kuri\u0105 akimirk\u0105 pagrindinis veik\u0117jas Pulkininkas pasikei\u010dia? Kada jis suvokia, kad, \u0161itiek met\u0173 dalyvav\u0119s kare, daugiau nebenori kariauti, kad karas ir viskas, kas su tuo susij\u0119, j\u012f vimdo, ima kelti \u0161leik\u0161tul\u012f? \u017di\u016brovai \u012fprat\u0119 filme sekti pagrindinio herojaus keli\u0105: i\u0161 prad\u017ei\u0173 mato vienok\u012f jo pasaul\u012f, o \u012fvykus ka\u017ekokiam virsmui, stebi, kaip jis imasi tarnauti naujai id\u0117jai. Tod\u0117l \u017ei\u016brovams visada \u012fdomu, kur ir kaip tas herojus keliauja. O \u0161iame filme nuo pat pirm\u0173j\u0173 scen\u0173 Pulkininko linija yra vienoda ir tokia i\u0161lieka vis\u0105 film\u0105.<\/p>

Stebint J\u016bs\u0173 heroj\u0173 susidaro \u012fsp\u016bdis tarsi vaidintum\u0117te nuovargio b\u016bsen\u0105 ir ne tik nuo karo, bet ir nuo gyvenimo. Ar galima pavargti nuo gyvenimo?<\/strong><\/p>

N\u0117ra didelio skirtumo tarp gyvenimo kare ir taikoje, nes gyvenimas visada yra savoti\u0161kas karas. Mums neb\u016btina b\u016bti karo lauke, kad suprastume \u017emoni\u0173 skausm\u0105. Jei nors kiek gebi \u012fsivaizduoti, suprasi, koks sunkus gali b\u016bti kito \u017emogaus gyvenimas. \u017dmogui duotas nuostabus dalykas \u2013 vaizduot\u0117, tod\u0117l svarbu, kiek gebi susitapatini su tam tikru vaizdu, suvokti jo esm\u0119.<\/p>

Per \u0161\u012f kar\u0105 prisi\u017ei\u016br\u0117jome t\u016bkstan\u010dius vaizd\u0173\u00a0\u2013 sugriaut\u0173 nam\u0173, verkian\u010di\u0173 \u017emoni\u0173, bet vienas vaizdas mane tiesiog priblo\u0161k\u0117: ka\u017ekokios mokyklos sporto sal\u0117je po vienodomis kaldryt\u0117mis <\/em>suguldyti ant grind\u0173 miega penkeri\u0173\u2013 \u0161e\u0161eri\u0173 met\u0173 vaikai. Matydamas t\u0105 vaizd\u0105 supranti, kad t\u0117v\u0173 jie grei\u010diausiai neturi, nors tikrov\u0117s a\u0161 ne\u017einau, tod\u0117l bandau j\u0105 \u012fsivaizduoti. Tada klausiu sav\u0119s: kod\u0117l t\u0173 vaiku\u010di\u0173 tiek daug, k\u0105 jie veiks pabud\u0119? Staiga po keli\u0173 akimirk\u0173 rodo kit\u0105 kadr\u0105: ant s\u016bpuokli\u0173 supasi 7\u20139 met\u0173 mergait\u0117, kuriai\u2026 iki keli\u0173 nukirstos kojyt\u0117s. T\u0105 akimirk\u0105 galvojau ne apie jos nukirstas kojytes, bet apie tai, kaip mergaitei reik\u0117s nugyventi gyvenim\u0105: juk ji tur\u0117s ka\u017ekaip i\u0161mokti vaik\u0161\u010dioti, siekti savo tiksl\u0173, galb\u016bt gimdyti vaikus\u2026 O ji tik prad\u0117jo gyventi! Dar kitame kadre\u00a0\u2013 mergait\u0117, kuriai nukirsta rankyt\u0117 iki alk\u016bn\u0117s. Fizin\u0117s t\u0173 vaik\u0173 \u017eaizdos u\u017egijusios, nes nuo karo prad\u017eios pra\u0117jo daugiau kaip pusmetis, ta\u010diau \u017ei\u016br\u0117damas \u012f juos bandau \u012fsivaizduoti j\u0173 ateit\u012f, lygindamas su savo gyvenimu: kiek man reik\u0117jo de\u0161in\u0117s rankos, kiek savo kojomis tur\u0117jau nueiti\u2026 Nuolat galvoju apie prad\u0117t\u0105 karo beprasmyb\u0119. Tod\u0117l ir sakau, kad gyvenimas nesiskiria nuo karo, gyvenime ir pamatai, kiek gebame atjausti vienas kit\u0105, kiek esame empati\u0161ki vienas kitam, kiek, pasak \u017eyd\u0173 rabino, intelektualo Jonathano Sackso, esame mes<\/em>, o ne tik a\u0161\u00a0<\/em>\u2013 egoistas, gyvenantis tik sau ir ie\u0161kantis gyvenimo malonum\u0173.<\/p>

\"\"
Aktorius V. Masalskis filmuojant \u201eTvano nebus\u201c (re\u017e. Maratas Sargsyanas, 2020). UAB \u201eTremora\u201c archyvo nuotrauka<\/figcaption><\/figure>

Dar Dykum\u0173 t\u0117vai sakydavo: kaip \u012fmanoma, venk \u017eod\u017ei\u0173 a\u0161<\/em> ir mano<\/em>\u2026<\/strong><\/p>

Taip, nes taip lengviau gyventi. Dykum\u0173 t\u0117vai savo pa\u010di\u0173 gyvenimu bylojo tai, apie k\u0105 kalb\u0117jo. Lietuvoje tokie Dykum\u0173 t\u0117vai man buvo t\u0117vas Stanislovas ir \u010ceslovas Kavaliauskas. Tai dvi did\u017eios asmenyb\u0117s, kurios man parod\u0117 keli\u0105 \u012f literat\u016br\u0105, subrandino tam tikras mintis, atved\u0117 iki ka\u017ekokio suopra\u010dio<\/em>\u2026 \u012edomiausia, kad \u0161itie \u017emon\u0117s niekada man\u0119s neklaus\u0117, ar a\u0161 tikiu Diev\u0105. Nori, \u017eegnokis prie\u0161 Nukry\u017eiuot\u0105j\u012f, nori\u00a0\u2013 ne. Jie niekad neb\u016bt\u0173 paklaus\u0119, kod\u0117l tu to nedarai. Neklaus\u0117, nes nuo j\u0173 sklido did\u017eiul\u0117 vidin\u0117 kult\u016bra, tolerancija, paremta j\u0173 pa\u010di\u0173 i\u0161gyvenimais.<\/p>

Ta\u010diau ir filme, ir realiuose karo vaizduose \u0161iandien matome tikrai ne vidin\u0119 \u017emogaus kult\u016br\u0105 ir netgi ne egoizm\u0105, o jo \u017ev\u0117ri\u0161k\u0105 \u017eiaurum\u0105, anot J\u016bs\u0173\u00a0\u2013 Vytauto laik\u0173 barbari\u0161kum\u0105. Kaip manote, kur yra ta trapi riba tarp \u017emogi\u0161kumo ir giliai mumyse slypin\u010dio gyvuli\u0161kojo instinkto? Ar karo aplinkyb\u0117s visada u\u017ea\u0161trina \u0161i\u0105 rib\u0105?<\/strong><\/p>

\u017dinai, Lina\u2026 Mes \u010dia dabar abu s\u0117d\u0117dami prie stalo galime sakyti, kad \u0161tai \u2013 a\u0161 niekada nei\u0161duosiu t\u0117vyn\u0117s, niekada ne\u017eudysiu, niekada nieko nekankinsiu, nei\u0161dursiu kitam akies, neapkalb\u0117siu draugo, nei\u0161si\u017ead\u0117siu mamos\u2026 Bet i\u0161 ties\u0173 mes nieko ne\u017einom. Mes ne\u017einom, kas i\u0161 ties\u0173 esame. Kiekvien\u0105 dien\u0105 nuo pat ryto pradedame vaidinti tam tikrus persona\u017eus: vienokie esam su vaikais, kitokie su t\u0117vais, dar kitokie \u2013 darbe, mokykloje ir kiekvien\u0105 akimirk\u0105 kuriame tam tikrus \u012fsivaizduojamus vaidmenis. Tod\u0117l ir sakau, kad mes niekada ne\u017einome, kaip i\u0161 ties\u0173 pasielgsime tam tikromis aplinkyb\u0117mis ir tam tikroje vietoje. Jeigu mane pakabint\u0173 \u017eemyn galva ir prad\u0117t\u0173 kankinti, tikrai ne\u017einau, kaip pasielg\u010diau: gal nieko nei\u0161duo\u010diau, o gal ir i\u0161duo\u010diau. Mes tik \u012fsivaizduojame, kad esame tokie, kokie esame, ta\u010diau i\u0161 tikr\u0173j\u0173 sav\u0119s visi\u0161kai nepa\u017e\u012fstame.<\/p>

Ka\u017ekas yra labai gra\u017eiai pasak\u0119s: \u201eGalite ie\u0161koti sav\u0119s, kiek tik norit, bet sutarkim\u2013 sav\u0119s j\u016bs nerasite.\u201c Tod\u0117l niekada negalime \u017einoti, kaip pasielgsime tam tikrose aplinkyb\u0117se. O jos labai svarbios. Niekada nepamir\u0161iu, kaip kart\u0105 \u0161aukiau, r\u0117kiau ir tampiau u\u017e plauk\u0173 vien\u0105 fotograf\u0105, kuris, papra\u0161ytas nefotografuoti besiruo\u0161ian\u010di\u0173 \u012f scen\u0105 \u017eengti aktori\u0173, vis tiek padar\u0117 kelet\u0105 kadr\u0173. Tai \u012fvyko prie\u0161 pat mano re\u017eisuoto muzikinio spektaklio premjer\u0105, o tokiomis akimirkomis aktoriai b\u016bna labai susikaup\u0119, itin jautr\u016bs. Jis pra\u0117jo pro juos, kelet\u0105 kart\u0173 spragtel\u0117jo ir pasuko i\u0161\u0117jimo link, bet t\u0105 akimirk\u0105 manyje ka\u017ekas taip sukilo, kad a\u0161 pa\u0161okau i\u0161 savo vietos, pasivijau j\u012f ir\u2026 pasielgiau labai negra\u017eiai. Tok\u012f elges\u012f b\u016bt\u0173 galima vadinti netaktu, egoizmu, ne\u017emoni\u0161kumu, bet tai buvo taip spontani\u0161ka, kad t\u0105 akimirk\u0105 steb\u0117jausi pa\u010diu savimi. Ai\u0161ku, po tos scenos man buvo labai g\u0117da, supratau, koks esu \u0161lyk\u0161tus, bjaurus, atsipra\u0161in\u0117jau to \u017emogaus, aktori\u0173, draug\u0173. Po to dar ilgai negal\u0117jau \u017ei\u016br\u0117ti \u0161ito spektaklio.<\/p>

T\u0105kart klausiau sav\u0119s: kas su manimi atsitiko? Ar b\u016bt\u0173 kas nors gal\u0117j\u0119s pasakyti, kad taip pasielgsiu? S\u0117dint ant sofos mums lengva sakyti, kad niekada negal\u0117tume nu\u017eudyti \u017emogaus, pakelti rankos prie\u0161 kit\u0105, ta\u010diau mes ne\u017einome, kaip pasielgtume anks\u010diau nepatirtomis aplinkyb\u0117mis. Gal ir b\u016bsime tie, kurie sakys: \u201eVeskit mane \u012f duj\u0173 kamer\u0105, bet paleiskit \u0161it\u0105 \u017emog\u0173.\u201c O gal ir ne. \u0160ito a\u0161 ne\u017einau.<\/p>

\"\"
Aktorius V. Masalskis filmuojant \u201eTvano nebus\u201c (re\u017e. Maratas Sargsyanas, 2020). UAB \u201eTremora\u201c archyvo nuotrauka<\/figcaption><\/figure>

O kaip manote, kiek modernioji hedonisti\u0161ka visuomen\u0117 paj\u0117gi reaguoti \u012f filme keliamas itin jautrias temas?<\/strong><\/p>

Ar menas gali aukl\u0117ti \u017emog\u0173? Ar galima staiga visus i\u0161aukl\u0117ti? Kai buvau jaunas, galvojau, kad menas turi labai didel\u012f poveik\u012f. Dabar galiu pasakyti tik vien\u0105 dalyk\u0105: menininkas turi nepavargti kalb\u0117ti apie tikrus dalykus. Garsus japon\u0173 pedagogas \u0160. Suzuki buvo labai nusteb\u0119s, kai suvok\u0117, kaip japon\u0173 vaikai i\u0161moksta toki\u0105 sunki\u0105 japon\u0173 kalb\u0105. Nejaugi jie visi tokie talentingi? Pasirodo, gimtosios kalbos i\u0161mokstama tik d\u0117l nuolatinio kartojimo proceso \u2013 gird\u0117dami ir v\u0117liau atkartodami garsus, skiemenis, \u017eod\u017eius, sakinius, vaikai nesunkiai j\u0105 i\u0161moksta. Taip mes mokom\u0117s ir lietuvi\u0173 kalbos, kuri ne k\u0105 lengvesn\u0117 nei japon\u0173, ir kit\u0173 kalb\u0173, nes tai nat\u016bralus, prigimtinis bet kokio mokymosi procesas. Tod\u0117l ir menininko u\u017eduotis \u2013 nuolatos kartoti, belstis \u012f \u017emogaus \u0161ird\u012f ir v\u0117l i\u0161 naujo kartoti. Negali \u017einoti, galb\u016bt vien\u0105 dien\u0105 ka\u017ekas i\u0161girs.<\/p>

Ta\u010diau svarbu neprad\u0117ti galvoti, ar m\u016bs\u0173 darbas ka\u017ekam padarys \u012ftak\u0105. Mums neturi r\u016bp\u0117ti, kaip savo veikla paveiksime \u017emog\u0173, nes mes to papras\u010diausiai ne\u017einome. Man patinka Giedriaus Kuprevi\u010diaus pasakymas: \u201e\u017di\u016brovai yra kvaili, daug ko nesupranta, daug ko negali paai\u0161kinti, ta\u010diau jie visk\u0105 jau\u010dia.\u201c \u017dmon\u0117s jau\u010dia, kada spektaklis b\u016bna blogas, muzika bloga, filmas nevyk\u0119s, ir nors da\u017enai negali paai\u0161kinti, kas konkre\u010diai buvo blogai, ta\u010diau pasakymas nekabina <\/em>ai\u0161kiai parodo, kad ka\u017ekas buvo negerai.<\/p>

Tarkim, \u017emogus, gyvenantis kaime, sunkiai dirbantis, nuolat bendraujantis su gamta, gali b\u016bti visi\u0161kai neapsiskait\u0119s, nesidomintis menu, ta\u010diau jis visada ai\u0161kiai pajus ir intuityviai atskirs ger\u0105 men\u0105 nuo blogo. Pats esu ne kart\u0105 patyr\u0119s, kai kas nors man pasako, kad vienas ar kitas mano vaidmuo padar\u0117 jam \u012ftak\u0105.<\/p>

Atsimenu, kart\u0105 poetas Rimvydas Stankevi\u010dius \u0117m\u0117 i\u0161 man\u0119s interviu ir staiga sako: \u201e\u017dinote, kada nusprend\u017eiau tapti poetu? Ogi tada, kai i\u0161girdau J\u016bs\u0173 \u012fskaityt\u0105 Vytauto Ma\u010dernio poezijos plok\u0161tel\u0119.\u201c Tokie \u017eod\u017eiai tik parodo, kad mes niekada ne\u017einome, kok\u012f \u012fsp\u016bd\u012f ir kada darome \u017emon\u0117ms.<\/p>

Tai gali b\u016bti neb\u016btinai teigiamas \u012fsp\u016bdis. Juk kaip da\u017enai esam link\u0119 kit\u0105 ap\u0161aukti, grub\u0173 \u017eod\u012f pasakyti! Mane stebina, kai nuo pat ankstyvo ryto parduotuv\u0117je \u017emogus ima piktintis, \u012f\u017eeidin\u0117ti kit\u0105, nors da\u017enai tam n\u0117ra jokios prie\u017easties. \u017dinoma, jis taip elgiasi tod\u0117l, kad pats yra pilnas pyk\u010dio ir t\u0105 gar\u0105 reikia ka\u017ekur nuleisti\u2026<\/p>

Sak\u0117te, kasryt \u012f gatv\u0119 i\u0161einame su savuoju vaidmeniu, su kuriuo da\u017enai b\u016bname taip susitapatin\u0119, kad jo net nebeatpa\u017e\u012fstame, ta\u010diau \u0161iandien ne ma\u017eiau \u012fdomus teatras vyksta ir socialiniuose tinkluose, kuriuose apstu kur kas spalvingesni\u0173 persona\u017e\u0173 nei gatv\u0117je. Ar Jums \u012fdomu, kas vyksta virtualioje tikrov\u0117je?<\/strong><\/p>

\u017dinai, kartais man net baisu ten \u012feiti! \u0160iandien savo feisbukuose <\/em>lengvai galime ap\u0161mei\u017eti kit\u0105 ir tai daryti visi\u0161kai atvirai. Galime ra\u0161yti b\u016bdami neblaiv\u016bs, nes \u201enegi a\u0161 negaliu b\u016bti girtas?\u201c Galiu. \u017dinoma, tai yra pseudo dr\u0105sa, ta\u010diau ta bekult\u016bra <\/em>\u0161iandien taip stipriai \u012fsi\u0161aknijusi m\u016bs\u0173 visuomen\u0117je! Tod\u0117l ir sakau, kad meno \u017emon\u0117s turi nepavargti nuolatos kartoti, kalb\u0117ti apie tikrus dalykus, o tai yra tikras Sizifo darbas: stumi t\u0105 akmen\u012f \u012f kaln\u0105, o jis ir v\u0117l nusirita.<\/p>

\u012e \u0161i\u0105 \u017eem\u0119 visi ateiname tam, kad dirbtume savo juod\u0105 darb\u0105. Ateiname b\u016bti sizifais. \u0160iandien, vykstant karui, visi kasdien einame \u012f darbus, ne\u017einodami, nei kada tas karas baigsis, nei kaip b\u016bsime jo paveikti, ta\u010diau darome tai, k\u0105 sugebame geriausiai. Turime kasdien b\u016bti kaip tie kunigai, kurie anksti rytais laiko Mi\u0161ias, nesir\u016bpindami, ar jose kas nors dalyvauja, ar ne. Pamenu, klausiau t\u0117vo Stanislovo, ar kas nors ateina \u012f ankstyvas rytines Mi\u0161ias jo ba\u017enyt\u0117l\u0117je. Sako \u2013 u\u017eb\u0117ga kartais tokia mel\u017e\u0117ja prie\u0161 eidama darb\u0105. Jam b\u016bdavo visai nesvarbu, kad ba\u017eny\u010dioje nieko n\u0117ra, nes Mi\u0161ias jis laiko erdvei, laiko u\u017e visus mus, u\u017e visus \u017emones. Tod\u0117l ir turime daryti savo darbus nekeldami klausimo, ar mus ka\u017ekas i\u0161girs ir pamatys.<\/p>

\"\"
V. Masalskis.\u00a0 E. Sabaliauskait\u0117s nuotrauka. Klaip\u0117dos jaunimo teatro archyvas<\/figcaption><\/figure>

Ta\u010diau \u0161iandienin\u0117 tikrov\u0117 skatina nor\u0105 tapti matomam ir girdimam, socialiniuose tinkluose apstu influenceri\u0173<\/em>, frylanceri\u0173<\/em>. Beje, pastaruoju \u017eod\u017eiu apib\u016bdinami ir laisvieji menininkai, paprastai nepriklausantys jokiai strukt\u016brai ar \u012fstaigai, dirbantys savaranki\u0161kai. J\u016bs pats taip vadinamas gana seniai, berods, nuo 1992 m. Kaip apib\u016bdintum\u0117te, kas yra laisvas menininkas? Koks jo santykis su \u0161iuolaikiniu \u017ei\u016brovu? Ar i\u0161 ties\u0173 jis yra laisvas?<\/strong><\/p>

Prad\u0117ti turb\u016bt reik\u0117t\u0173 nuo to, kad per trisde\u0161imt Nepriklausomyb\u0117s met\u0173 mes taip ir nepadar\u0117me teatro reformos. Kino reforma \u012fvyko, ir tai ai\u0161kiai matosi filmavimo aik\u0161tel\u0117je. Pastaruoju metu dirbdamas kine buvau su\u017eav\u0117tas aptarnavimo kult\u016bros, pagarbaus elgesio su aktoriais, masuote, su laiku, minut\u0117mis ir sekund\u0117mis, kurios kine be galo svarbios. \u0160iandien m\u016bs\u0173 kinas yra per\u0117m\u0119s geriausias amerikie\u010di\u0173 kino gamybos tradicijas. Kai filmavimo aik\u0161tel\u0117je gird\u017eiu, kaip skambinama ir sakoma: \u201eRytoj filmuojant \u012f  kadr\u0105 papuls ant sienos kabantis paveikslas, tod\u0117l nor\u0117tume sumok\u0117ti autoriui u\u017e autorines teises\u201c, \u2013 pagalvoju, kad tikrai verta gyventi, ka\u017ek\u0105 keisti, jud\u0117ti \u012f priek\u012f.<\/p>

Ta\u010diau teatre tokios reformos nepadar\u0117me. Kod\u0117l? Tod\u0117l, kad turime valstybinius teatrus, kuriuose \u017emogus \u012fsidarbina ilgam, o kartais ir visam laikui. Tod\u0117l jis gali, pavyzd\u017eiui, atsisakyti vaidmens, bet i\u0161 teatro jo u\u017e tai i\u0161mesti negali, nes jis yra biud\u017eetin\u0117s \u012fstaigos darbuotojas. O kod\u0117l \u017emogus taip nori tapti etatiniu aktoriumi? Tod\u0117l, kad nesijau\u010dia finansi\u0161kai saugus, neturi minimali\u0173 saugikli\u0173, u\u017etikrinan\u010di\u0173 pragyvenim\u0105, tod\u0117l nenori rizikuoti. Taip mes atimame i\u0161 jo galimyb\u0119 rizikuoti, sukuriame terp\u0119, kurioje lengva tapti tinginiu.<\/p>

O kas yra laisvas menininkas? Tapytojas Ri\u010dardas Vaitiek\u016bnas yra pasak\u0119s: \u201eLaisvi gali b\u016bti tik tavo viduriai arba kelni\u0173 guma\u201c\u2026 Laisvas menininkas i\u0161 ties\u0173 niekada n\u0117ra laisvas, nes ne\u012fmanoma b\u016bti laisvam nuo gyvenimo. Jei nedirbu teatre, t\u0105 laik\u0105 a\u0161 i\u0161naudoju skaitymui arba einu grybauti, ta\u010diau vis tiek nuolatos esu gyvenime, matau gyvenim\u0105 ir kalbu apie j\u012f nuo scenos arba i\u0161 kino ekrano.<\/p>

Savo studentams esu sak\u0119s, kad niekada gyvenime nevaidinau blogame spektaklyje, nes toki\u0173 tiesiog atsisakydavau, o sovietiniais laikais tai buvo labai rizikinga, gaudavau grie\u017etus papeikimus. Anuomet dirbau tikrai geruose teatruose \u2013 Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre \u2013 ta\u010diau, kaip sakau, vaidinau ne \u012fstaigose, o spektakliuose, kuriuos su manimi k\u016br\u0117 puik\u016bs \u017emon\u0117s.<\/p>

Teatras \u2013 ne pastatai, ne \u012fstaigos, teatras yra spektakliai, k\u016brybinis \u017emoni\u0173 darbas. Tod\u0117l teatras visada bus toks, kok\u012f j\u012f susikuriame patys, k\u0105 i\u0161 jo padarome. Jis gali b\u016bti labai pavydus, piktas, egoisti\u0161kas, snobi\u0161kas, ta\u010diau gali b\u016bti ir pilnas meil\u0117s, \u0161ilumos, nelygu k\u0105 pasirinksi. \u017dmogus gyvenime visada turi pasirinkim\u0105: mums duoti de\u0161imt Dievo \u012fsakym\u0173, ai\u0161kios gyvenimo taisykl\u0117s ir tik nuo m\u016bs\u0173 pa\u010di\u0173 priklauso, laikysim\u0117s j\u0173 ar ne.<\/p>

O kok\u012f teatr\u0105 matote \u0161iandien? Kokia kryptimi jis juda?<\/strong><\/p>

\u0160iandien visame kame pagrindin\u0117 vyraujanti kryptis\u00a0\u2013 postmodernizmas. J. Sacksas knygoje \u201eMoral\u0117\u201c, prad\u0117damas nuo S. Kierkegaard\u2018o, F. Nietsche\u2018s, sako, jog postmodernizmas atne\u0161\u0117 mint\u012f, kad gyvenime ir mene nereikia ie\u0161koti prasm\u0117s, nes jos papras\u010diausiai n\u0117ra. Prasm\u0117s paie\u0161kos\u00a0\u2013 atgyvena. Gyvenkim, \u017eaiskim formomis, linksminkim\u0117s, svarbiausia, kad neb\u016bt\u0173 nuobodu. Tod\u0117l menas \u0161iandien galyn\u0117jasi su \u017ei\u016brovo nuoboduliu: viskas turi greitai keistis, turi b\u016bti daug jud\u0117jimo, ta\u010diau minties nereikia, tiesiog turi b\u016bti malonu nieko prasmingo neveikti. Tokia postmodernizmo esm\u0117. T\u0105 pat\u012f galima matyti ir m\u016bs\u0173 televizijoje. Kalb\u0117ti apie beprasmyb\u0119 yra labai malonu, nes tu tiesiog plepi, be paliovos tar\u0161ki. Pa\u017ei\u016br\u0117kim \u012f savo feisbukus\u00a0<\/em>\u2013 keliam nuotraukas, ka\u017ek\u0105 ra\u0161in\u0117jam, \u017ei\u016brin\u0117jam, nes tai teikia pasitenkinim\u0105. Kaip sakau, kad ir kiek pakeltum aktoriui atlyginim\u0105 teatre, jis vis tiek po kiek laiko nueis \u012f televizij\u0105, nes ten labai malonu, ten gali kalb\u0117ti, k\u0105 nori.<\/p>

Esate sak\u0119s, kad teatre nebemokame kurti gero pasakojimo, o juk plep\u0117ti jame neu\u017etenka.<\/strong><\/p>

Taip, bet \u010dia kalba eit\u0173 apie pat\u012f amat\u0105. Atsimenu, kart\u0105 aktoriaus Dainiaus Gavenonio s\u016bnus, jam tada buvo 15 met\u0173, \u017ei\u016br\u0117jo spektakl\u012f, kuriame vaidinau kartu su jo t\u0117vu, ir po spektaklio pasak\u0117: \u201eKai ateinu \u012f teatr\u0105, atrodo, kad j\u016bs visi nuo scenos man sakot, kad esu durnas, nesubrend\u0119s, neprotingas, man reikia daug skaityti, nes nesuprantu, kas vyksta. O juk \u010dia vyksta labai svarb\u016bs dalykai! J\u016bs jau\u010diat\u0117s scenos vie\u0161pa\u010diai, ta\u010diau negerbiate jauno \u017emogaus. Daug jaun\u0173 \u017emoni\u0173 \u012f teatr\u0105 nebevaik\u0161to, nes nesupranta scenoje pasakojamos istorijos, jos tiesiog negirdi. O \u0161tai \u0161it\u0105 spektakl\u012f a\u0161 supratau, jis tarsi skirtas man.\u201c Tod\u0117l sakau, kad \u012f teatr\u0105 ar kin\u0105 \u017ei\u016brovas eina jausti, patirti emocij\u0105.<\/p>

\u0160iandieniniame teatre yra ma\u017eai turinio, ta\u010diau daug formos, judesio, daug bjauri\u0173 \u017eod\u017ei\u0173, ir tai laikoma dr\u0105sa\u2026 Ta\u010diau toks teatras greitai tampa tik pats sau \u012fdomus, pats sau konceptualus, konstruojamas tarsi bet kaip d\u0117liojant lego kalad\u0117les. Savo an\u016bkui da\u017enai perku lego kalad\u0117li\u0173 rinkinius ir matau, kaip jis keliauja mintimis i\u0161 t\u0173 kalad\u0117li\u0173 sud\u0117damas nuostabiausius traukinius, ma\u0161inas, l\u0117ktuvus, laivus. \u017di\u016briu ir stebiuosi, kaip \u0161e\u0161iametis kruop\u0161\u010diai, susikaup\u0119s ka\u017ek\u0105 kuria, tomis akimirkomis jau\u010diu jam begalin\u0119 pagarb\u0105. Kartais net valgyti neina, u\u017esidaro ir dirba. Ta\u010diau yra vaik\u0173, kurie tas pa\u010dias kalad\u0117les gali sumesti \u012f kr\u016bv\u0105 arba d\u0117lioja bet kaip, ne\u017einodami, k\u0105 i\u0161 j\u0173 nori sukurti. Tai n\u0117ra k\u016bryba, tai \u2013 papras\u010diausia d\u0117lion\u0117. Kaip ir vaiki\u0161ki pie\u0161iniai: jie spalvingi, nuostab\u016bs, ta\u010diau neturi atsakomyb\u0117s, nes yra daromi sau pa\u010diam, tiesiog savirai\u0161ka. Tod\u0117l ir toks teatras yra kaip paauglys, darantis sprendimus, ta\u010diau neprisiimantis u\u017e juos atsakomyb\u0117s.<\/p>

Matome, kad \u0161iandien\u00ecn\u0117s kart\u00f5s laiko \u017eenklas\u00a0\u2013 vaizdo kult\u016bra. Anot prof. Antano Andrijausko, \u0161iandien teksto kult\u016bra patiria recesij\u0105 ir degradacij\u0105 ir pama\u017eu pereina prie vaizdo kult\u016bros, kuri\u0105 diktuoja naujoji realyb\u0117. Kaip manote, ar nekyla pavojus i\u0161nykti \u017eodinei kult\u016brai?<\/strong><\/p>

Ka\u017ekada galvojau, kad pasaulis eina blogyn, ta\u010diau \u0161iandien suprantu, kad taip n\u0117ra, kei\u010diasi tik proporcijos: ka\u017eko padaug\u0117ja, ka\u017eko suma\u017e\u0117ja. Ai\u0161ku, jis kinta, evoliucionuoja, bet esm\u0117 lieka ta pati. Gyvename vaizdo kult\u016bros laikais, stebime verbalikos, \u017eod\u017eio devalvacij\u0105, ir nors tikro \u017eod\u017eio liko ma\u017eai, jis nei\u0161nyko. Praeis ka\u017ekiek laiko ir proporcijos v\u0117l pasikeis. Kiekviena karta turi savo laiko \u017eenklus, kaip ir savo teatr\u0105, savo kumyrus<\/em>, kuriems meld\u017eiasi.<\/p>

Vienu metu opera buvo visai nura\u0161yta, o dabar visi \u012f j\u0105 ver\u017eiasi. Tai mados klausimas. Neseniai visi ne\u0161iojom dalgio <\/em>batus, merginos vaik\u0161\u010diojo atvirais pilvais. Dabar madingos tatuiruot\u0117s\u00a0\u2013 kal\u0117jim\u0173 kult\u016bros palikimas. Bet kai \u0161itie \u017emon\u0117s pasens ir \u017ei\u016br\u0117s \u012f savo tatuiruotes po daug met\u0173, ir j\u0173 vaikai jas matys, nuo to patiems pasidarys bloga. Viskam yra savas laikas. Argi mes, b\u016bdami jauni, nenor\u0117jome d\u017eins\u0173, ilg\u0173 plauk\u0173? Argi neg\u0117r\u0117me, nedurniavome<\/em>? Tai kod\u0117l dabar \u0161aipom\u0117s i\u0161 jaun\u0173 \u017emoni\u0173? Juk buvom lygiai tokie patys, tik pamir\u0161om.<\/p>

\"\"
V. Masalskis.\u00a0 E. Sabaliauskait\u0117s nuotrauka. Klaip\u0117dos jaunimo teatro archyvas<\/figcaption><\/figure>

\u0160iandien daug kas klausia: kod\u0117l jaunimas neina \u012f ba\u017eny\u010di\u0105? Tiesiog dabar toks laikas, jiems reikia jame susiorientuoti, patiems rasti keli\u0105 pas Diev\u0105. Vaikyst\u0117je ba\u017eny\u010dioje mano dievas buvo\u2026 laikrodis. Bobut\u0117 vesdavosi \u012f Mi\u0161ias, o a\u0161 \u017ei\u016br\u0117davau \u012f laikrod\u012f ir galvodavau: Dieve, Dieve, kad tik Tu grei\u010diau pajudintum tas rodykles, nes a\u0161 taip noriu eiti \u017eaisti! (Juokiasi<\/em>.) Tik daug v\u0117liau mano gyvenime atsirado Kanto Dievas, Maceinos Dievas.<\/p>

Gyvenimas, kei\u010diantis kartoms, nei blog\u0117ja, nei ger\u0117ja, jis papras\u010diausiai kinta, nes kinta jo proporcijos.<\/p>

Mokydamas studentus nuolat pabr\u0117\u017eiate aktoriaus atsakomyb\u0119 prie\u0161 \u017ei\u016brov\u0105, kaip, beje, ir emocij\u0173 svarb\u0105. Vis d\u0117lto, ar \u0161iandieniame teatre emocijos n\u0117ra per daug hipertrofuotos? Ar ne per daug riksmo scenoje?<\/p>

Tokiais atvejais tai\u00a0\u2013 ne emocija, o tik jos forma arba papras\u010diausia i\u0161krova. Jeigu gyvenime visiems tik \u0161ypsaisi, tau ka\u017ekur b\u016btina i\u0161sir\u0117kti. Vieni r\u0117kia beprotnamyje, kiti mi\u0161ke, o ka\u017ekas i\u0161sir\u0117kia ant scenos. Toks aktorius tikros emocijos neturi, jis j\u0105 tik demonstruoja, nes emocija visada turi tur\u0117ti pagrind\u0105. Vienas \u017ei\u016brovas man yra gra\u017eiai pasak\u0119s: ant scenos r\u0117kti reikia tur\u0117ti teis\u0119. Jeigu tokios teis\u0117s neturi, toks r\u0117kavimas yra tarsi \u0161audymas tu\u0161\u010diais \u0161oviniais\u00a0\u2013 daug garso ir tiek. Dabar tokia mada. \u010cia kaip su tais dalgio batais\u2026 (Juokiasi<\/em>.)<\/p>

Ka\u017ekada KU teatro sal\u0117je steb\u0117jau vieno J\u016bs\u0173 re\u017eisuoto spektaklio repeticij\u0105 ir man \u012fstrigo J\u016bs\u0173 \u017eod\u017eiai, i\u0161tarti studentams: \u201eVaikai, j\u016bs nebeturite autoritet\u0173.\u201c Kaip manote, ar \u0161iandien jaunam \u017emogui dar reikalingi autoritetai?<\/strong><\/p>

\u0160iandien j\u0173 autoritetas yra internetas, jame jie randa atsakymus \u012f \u012fvairiausius klausimus, ta\u010diau ar galima rasti atsakym\u0105 \u012f klausim\u0105, kas yra gyvenimas? Juk jis \u2013 begalin\u0117 sumai\u0161tis, ir \u0161itame visame chaose jiems reikia rasti savo keli\u0105, kur\u012f tik mokytojas ir gali parodyti. Kai pradedame galvoti, kad keli\u0105 galime rasti patys, tada ir klaid\u017eiojame.<\/p>

Internete yra t\u016bkstan\u010diai ties\u0173, ta\u010diau kartu ir labai daug melo, internetas tau sako: rinkis t\u0105, bet yra ir tas, o gal nori dar ir \u0161ito? Jeigu tame kelyje neturi mokytojo, pask\u0119si informacijos j\u016broje. Mokytojus mes lyg ir turime, bet jaunimas \u0161iandien neturi mentori\u0173. O mentoriai \u2013 tai tie \u017emon\u0117s, kurie priekai\u0161tingai, priekabiai vis kartoja ir kartoja t\u0105 pa\u010di\u0105 ties\u0105. Mano gyvenime tokie mentoriai buvo t\u0117vas Stanislovas ir \u010ceslovas Kavaliauskas. Tai did\u017eiuliai autoritetai.<\/p>

Kita vertus, yra tokia Ryt\u0173 patarl\u0117: \u201eKelias padaro einant\u012fj\u012f.\u201c Mokytojai labai svarb\u016bs, ta\u010diau keli\u0105 visada turi nueiti pats. Tame kelyje tavo mokytojai gali b\u016bti neb\u016btinai lydintys \u017emon\u0117s, tai ir perskaitytos knygos, pamatyti spektakliai arba nesutiktos i\u0161kilios asmenyb\u0117s. Man tokia asmenyb\u0117 buvo Juozas Miltinis Nors niekada nebuvau jo sutik\u0119s, daug bendravau su teatro aktoriais, su kuriais Miltinis dirbo, i\u0161 jo teatro mokyklos labai daug i\u0161mokau. Svarbiausia, mokiausi i\u0161 j\u0173 ne kaip spektakl\u012f statyti, bet pirmiausia padorumo, susikaupimo, i\u0161prusimo. Tod\u0117l kelias, jame sutikti mokytojai ir m\u016bs\u0173 pa\u010di\u0173 u\u017edaviniai padaro mus tokius, kokie esame. Jei i\u0161sikelsi ma\u017eus u\u017edavinius, tai toks ir b\u016bsi, ta\u010diau jeigu i\u0161sikelsi didel\u0119 \u0161ios dienos u\u017eduot\u012f, tai \u017einok, kad j\u0105 reik\u0117s ir padaryti. O padar\u0119s tapsi kitu \u017emogumi. Tik taip mes augame.<\/p>

Savo studentams esate did\u017eiulis autoritetas, bet i\u0161 autoritet\u0173 kartais m\u0117gstama ir pasijuokti. Ar pasijuokia i\u0161 J\u016bs\u0173?<\/strong><\/p>

Ai\u0161ku, jie juokiasi i\u0161 man\u0119s! Jie juokiasi i\u0161 mano nei\u0161prusimo internete, i\u0161 to, kad nemoku angl\u0173 kalbos, kad nemoku naudotis program\u0117l\u0117mis, nes man tai ne\u012fdomu, stebisi, kad neturiu feisbuko<\/em>, nes man jo nereikia, man informacijos ir taip per daug. Tiesa, angl\u0173 kalbos jau prad\u0117jau mokytis, nes pasidar\u0117 g\u0117da, kad nieko nesuprantu. Jie juokiasi, kai juos vadinu vaiku\u010diais, ma\u017euliukais, tada mane vadina d\u0117deliu\u2026 (Juokiasi<\/em>.) Turi suprasti, kad ka\u017ekam gali atrodyti juokingas, nes yra labai daug dalyk\u0173, i\u0161 kuri\u0173 galima pasijuokti.<\/p>

\"\"
V. Masalskis.\u00a0 E. Sabaliauskait\u0117s nuotrauka. Klaip\u0117dos jaunimo teatro archyvas<\/figcaption><\/figure>

Valentinai, pokalb\u012f nor\u0117\u010diau pakreipti miesto, kuriame pastar\u0105j\u012f de\u0161imtmet\u012f dirbate, kuriate ir ilg\u0105 laik\u0105 gyvenote, link. \u010cia, Klaip\u0117doje, u\u017eaugo nauja aktori\u0173 karta, toliau d\u0117stote b\u016bsimiesiems aktoriams universitete, miest\u0105 garsina J\u016bs\u0173 \u012fkurtas Klaip\u0117dos jaunimo teatras, vyksta \u012fvair\u016bs J\u016bs\u0173 inicijuoti kult\u016bros renginiai. Kaip \u0161iandien regite uostamiest\u012f, jo kult\u016brin\u012f gyvenim\u0105 ir miesto potencial\u0105?<\/strong><\/p>

Labai d\u017eiaugiuosi, kad m\u016bs\u0173 teatro aktoriai \u010dia kuria \u0161eimas, gimdo vaikus, gyvena, dirba. Da\u017enai matau, kaip Vilniuje jauni \u017emon\u0117s kovoja vienas su kitu, kad \u012fsitvirtint\u0173, ir tam i\u0161eikvoja tiek energijos! Ta\u010diau jeigu jie t\u0105 energij\u0105 panaudot\u0173 provincijoje, padaryt\u0173 labai daug gra\u017ei\u0173 dalyk\u0173, skambiais \u017eod\u017eiais pasakius \u2013 gra\u017ei\u0173 darb\u0173 Lietuvai. Nors m\u016bs\u0173 teatras \u012fne\u0161\u0117 \u0161iek tiek konkurencijos \u012f Klaip\u0117dos kult\u016brin\u012f gyvenim\u0105, ta\u010diau matau, kad miestui vis dar tr\u016bksta vidinio gyvybingumo, kartais pa\u017evelgus i\u0161 \u0161alies susidaro \u012fsp\u016bdis, kad jame lyg ir niekas nevyksta. Per pastar\u0105j\u012f de\u0161imtmet\u012f dauguma klaip\u0117die\u010di\u0173 i\u0161sik\u0117l\u0117 gyventi \u012f u\u017emiest\u012f: dien\u0105 atva\u017eiuoja \u012f darb\u0105, o vakare skuba \u012f namus kur nors Giruliuose, Radailiuose ar dar ka\u017ekur u\u017e miesto, tad nat\u016bralu, kad nuosavas kiemas jiems tampa svarbesnis u\u017e miest\u0105. Taip miestas nepasikrauna energijos, netenka gyvyb\u0117s, nes gyvenan\u010diam u\u017emiestyje senamiestis ner\u016bpi, tod\u0117l ir ma\u017eai jame judesio, ma\u017eai gyvyb\u0117s. Miestas be \u017emoni\u0173 neegzistuoja, jis tampa gyvas tik jame gyvenan\u010di\u0173 \u017emoni\u0173 d\u0117ka.<\/p>

Kita vertus, Klaip\u0117doje apskritai tr\u016bksta \u017emoni\u0173, daug j\u0173 emigravo, miestas yra stipriai nukraujav\u0119s, tod\u0117l ir stinga \u012fvairov\u0117s, o kartu ir miestie\u010di\u0173 \u017eingeidumo kult\u016brai, jos naujov\u0117ms\u2026 Atrodo, kad \u017emon\u0117s eina pa\u017ei\u016br\u0117ti suremontuoto pastato, o ne spektaklio, jiems ne\u012fdomu, kas naujo vyksta, k\u0105 padar\u0117, pavyzd\u017eiui, Agnija \u0160eiko savo \u0161okio teatre. Matau, kaip ji pastato nauj\u0105 spektakl\u012f, suvaidina kelis kartus ir gali daugiau jo nerodyti\u2026 Arba buvo toks kult\u016brinis renginys \u201eTurgaus naktis\u201c, dar\u0117m j\u012f n\u0117 cento netur\u0117dami, bet miestas tuo metu tos id\u0117jos nepalaik\u0117, jam jos nereik\u0117jo ir ji numir\u0117.<\/p>

Vis tik, kaip Jums atrodo, koks yra \u0161io miesto identitetas? Juk Klaip\u0117da iki pat sovietme\u010dio buvo i\u0161 esm\u0117s voki\u0161kosios kult\u016bros miestas, ta\u010diau po karo, \u0161alia lietuvi\u0173, mieste apsigyveno ir gana daug rusakalbi\u0173. Kaip apib\u016bdintum\u0117te, kas yra tikras klaip\u0117dietis?<\/strong><\/p>

Pasakysiu vien\u0105 dalyk\u0105: pasteb\u0117jau, kad klaip\u0117dietis nenoriai \u012fsileid\u017eia neklaip\u0117diet\u012f\u2026 Taip sukuriamas klasteris, kuris ilgainiui sukelia s\u0105sting\u012f, mieste ima tr\u016bkti \u012fvairov\u0117s. Per 30 met\u0173 Klaip\u0117doje nesusik\u016br\u0117 bent kiek aktyvesnis politinis gyvenimas, nes miestel\u0117nai \u012fprato balsuoti tik u\u017e liberalus, tod\u0117l nesusiformavo stipri opozicija, kuri b\u016bt\u0173 paj\u0117gi i\u0161judinti politin\u012f, kult\u016brin\u012f miesto s\u0105sting\u012f.<\/p>

\u0160iandien gyvenu ma\u017eame miestelyje, Kuliuose, turin\u010diame didel\u012f kult\u016brin\u012f paveld\u0105: J. Tumas-Vai\u017egantas, S. Kymantait\u0117-\u010ciurlionien\u0117, knygne\u0161iai, vienuoliai. Vis\u0105 \u0161\u012f paveld\u0105 k\u016br\u0117 \u012fvair\u016bs \u017emon\u0117s, a\u0161 \u010dia gyvendamas tik t\u0119siu j\u0173 darbus, kaip ir po man\u0119s ka\u017ekas ateis ir kurs toliau. Klaip\u0117doje toks t\u0119stinumas buvo nutrauktas, viskas sunaikinta. Po Antrojo pasaulinio karo mieste buvo likusios vos 26 \u0161eimos. Vokie\u010di\u0173 kult\u016brinis paveldas, kiek jo dar buvo lik\u0119, sovietme\u010diu netiko, reik\u0117jo kurti ka\u017ek\u0105 lietuvi\u0161ko. O lietuvi\u0161ko nebuvo. Tiesa, buvo I. Simonaityt\u0117, bet ji \u2013 Priekul\u0117je, dar buvo Povilas Gaidys, Vytautas Kancleris, kurie suk\u016br\u0117 puik\u0173 Klaip\u0117dos dramos teatr\u0105, bet teatras buvo nelabai link\u0119s ka\u017ek\u0105 \u012fsileisti, kaip ir universitetas sunkiai \u012fsileid\u017eia naujus d\u0117stytojus. Kur \u0161iandien Klaip\u0117doje L. Donskis? Universitete ant sienos kabo jo memorialin\u0117 lenta, bet\u2026 miestui jo nereik\u0117jo, jis jo nepri\u0117m\u0117. Gaila, bet taip u\u017eaugo ne viena miestie\u010di\u0173 karta.<\/p>

Gal b\u016btent d\u0117l \u0161i\u0173 prie\u017eas\u010di\u0173 ir \u012fk\u016br\u0117te savo teatr\u0105?<\/strong><\/p>

Na, taip. Taip i\u0161eina: tu sau, mes sau. \u010cia yra ta did\u017eioji provincija, kai a\u0161 u\u017esidarau savyje ir kitas man tampa ne\u012fdomus. Ta provincija gali b\u016bti Niujorke, Londone, Pary\u017eiuje, Vilniuje\u2026 Provincija yra mumyse, tai ne geografin\u0117 pad\u0117tis.<\/p>

\"\"
V. Masalskis.\u00a0 E. Sabaliauskait\u0117s nuotrauka.
Klaip\u0117dos jaunimo teatro archyvas<\/figcaption><\/figure>

\u0160iandien pats gyvenate provincijoje, Kuliuose, kurie jau sp\u0117jo pagars\u0117ti J\u016bs\u0173 sumanytu Sofijos festivaliu. Kod\u0117l nutar\u0117te \u010dia persikraustyti?<\/strong><\/p>

Pirmiausia, nor\u0117jau gyventi gamtoje. Antras dalykas, \u010dia labai gyva bendruomen\u0117, k\u0105 bepasi\u016blai\u00a0\u2013 jie visk\u0105 priima, yra darb\u0161t\u016bs, visko nori. \u017dmon\u0117s \u010dia taip pat nukraujav\u0119\u00a0<\/em>\u2013 i\u0161va\u017eiav\u0119s jaunimas, tai vis\u0173 ma\u017e\u0173 miesteli\u0173 problema, bet jie gyvi, susirenka, ateina, domisi. O festivaliu daugiau r\u016bpinasi mano \u017emona Raimonda, ji \u010dia visk\u0105 kuria. Beje, neseniai laim\u0117jo konkurs\u0105 gauti paramai Kuliuose buvusio vienuolyno pastatui suremontuoti, jame \u012fsikurs bendruomen\u0117s namai. Kai bendruomen\u0117 gyva, u\u017esikuria ir energija, ir noras ka\u017ek\u0105 daryti.<\/p>

Klaip\u0117dos jaunimo teatras\u00a0\u2013 irgi gyva, entuziastinga bendruomen\u0117, tarp Lietuvos teatr\u0173 i\u0161siskirianti profesionaliu muzikiniu pasiruo\u0161imu: visi aktoriai puikiai dainuoja, muzikuoja, neretai ir patys kuria muzik\u0105. Tai\u00a0\u2013 \u0161io teatro vizitin\u0117 kortel\u0117. Ar yra t\u0119stinumas, ar u\u017eaugo nauja karta, galinti ateityje t\u0119sti J\u016bs\u0173 prad\u0117tus darbus, puosel\u0117ti muzikuojan\u010dio teatro vizij\u0105?<\/strong><\/p>

Taip, muzikine prasme m\u016bs\u0173 aktoriai stipr\u016bs, bet jau dabar turime galvoti, kas bus po m\u016bs\u0173, kaip tai prat\u0119sti. Neabejoju, kad t\u0119stinumas bus. Nijol\u0117 Sinkevi\u010di\u016bt\u0117 (kompozitor\u0117, pedagog\u0117 \u2013 L. M.), su kuria prad\u0117jome kurti Klaip\u0117dos jaunimo teatr\u0105, jau u\u017eaugino savo kart\u0105, toliau t\u0119sian\u010di\u0105 muzikuojan\u010dio aktoriaus vizij\u0105. Du jauni buv\u0119 jos studentai t\u0119sia Nijol\u0117s darbus, dabar jau patys d\u0117sto universitete. B\u016bdavo, ateina mokytis jauni \u017emon\u0117s, nemok\u0117dami muzikinio ra\u0161to, nemok\u0117dami dainuoti, o baigia universitet\u0105 ne tik mok\u0117dami dainuoti, bet ir natas pa\u017eindami. Jie ir toliau kuria. Pavyzd\u017eiui, aktorius Kristupas Bir\u017eietis atlieka Nijol\u0117s misij\u0105, netgi tapo kompozitoriumi. Kai sta\u010diau spektakl\u012f \u201eAmerika pirtyje\u201c, jis jam suk\u016br\u0117 vis\u0105 muzik\u0105.<\/p>

I\u0161 pirmojo mano kurso jau u\u017eaugo ir dabar scenos judesio d\u0117stytoja dirba Rugil\u0117 Latv\u0117nait\u0117, Paulius Pinigis d\u0117sto aktorin\u012f meistri\u0161kum\u0105 \u2013 su mani\u0161kiais studentais padar\u0117 labai gra\u017ei\u0173 darb\u0173, pastat\u0117 spektakli\u0173 ir, manau, kad jau taps re\u017eisieriumi. Taip po truput\u012f galb\u016bt gimsta naujas teatras\u2026<\/p>

Kaip atsirado Klaip\u0117dos jaunimo teatras? A\u0161 jo nesuk\u016briau\u2026 a\u0161 suk\u016briau strukt\u016br\u0105, bet ne teatr\u0105. Teatro k\u016brimas prasideda tada, kai ateina naujas \u017emogus. Pavyzd\u017eiui, ka\u017ekada \u012f Kauno dramos teatr\u0105 at\u0117jo Jonas Vaitkus, jam tada buvo 30 m., o mums, aktoriams, po 22 m., ir mes visi ie\u0161kojom sav\u0119s. J. Vaitkus ie\u0161kojo sav\u0119s, mes irgi ie\u0161kojom sav\u0119s, taip ir vyksta teatro k\u016brimasis. Taip Maskvoje atsirado Jurijaus Liubimovo teatras, nes jame vaidin\u0119s Vladimiras Vysockis ie\u0161kojo sav\u0119s, J. Liubimovas irgi sav\u0119s. Taip atsirado Rimo Tumino teatras, kol dar nebuvo Ma\u017eojo teatro, jis tada suk\u016br\u0117 pa\u010dius \u012fdomiausius spektaklius.<\/p>

Pavyzd\u017eiui, Juozas Miltinis savo laiku i\u0161va\u017eiavo \u012f Pranc\u016bzij\u0105, gr\u012f\u017eo, ir jauni \u017emon\u0117s, su kuriais jis prad\u0117jo dirbti Kaune, \u0117m\u0117 kartu kurti ir suk\u016br\u0117 nauj\u0105 teatr\u0105. Nes jie ie\u0161kojo. J. Miltinis jiems neprimet\u0117 sav\u0119s, jis ie\u0161kojo sav\u0119s. A\u0161 galiu savo aktoriams primesti tai, k\u0105 atradau, bet tai nebus k\u016bryba, nes k\u016bryba prasideda tada, kai jaunas \u017emogus, re\u017eisierius, pradeda ie\u0161koti sav\u0119s, o kartu su juo ie\u0161ko ir visa trup\u0117.<\/p>

Galb\u016bt j\u016bsi\u0161kis teatras taip pat gim\u0117 i\u0161 toki\u0173 ie\u0161kojim\u0173?<\/strong><\/p>

Ne, mes su Nijole ie\u0161kojome mokyklos. O kas yra aktorin\u0117 mokykla? Tie jauni \u017emon\u0117s, su kuriais dirbau, pad\u0117jo man j\u0105 sukurti, a\u0161 ir \u0161iandien j\u0105 tebekuriu, nes dar ne\u017einau, kas ta aktorin\u0117 mokykla. O teatro negal\u0117jau jiems sukurti, nes jau \u017einojau, kaip reikia statyti spektakl\u012f, mok\u0117jau j\u012f statyti, jame vaidinti, to ie\u0161koti man nebereik\u0117jo. Dabar galiu mokyti juos emocionalios vaidybos meno, siekiu, kad jie t\u0105 prat\u0119st\u0173.<\/p>

Ta\u010diau kartais sakoma, kad J\u016bs\u0173 vaidyboje b\u016bdavo ir per daug nervo\u2026<\/strong><\/p>

Kai kam taip gali pasirodyti, bet gerai atsimenu J. Miltinio teatro aktoriaus Broniaus Babkausko fraz\u0119 filme \u201eNiekas nenor\u0117jo mirti\u201c. Viename filmo epizode jis klausia: \u201eTai man art ar neart?\u201c Ir jo akys, a\u0161aros\u2026 Tai viena emocionaliausi\u0173 scen\u0173, koki\u0105 esu mat\u0119s. Bronius Babkauskas ir Stasys Petronaitis buvo emocionaliausi ir mylimiausi J. Miltinio teatro aktoriai, ta\u010diau kartu su jais dirbo ir tokie grandai kaip Gediminas Karka, Eugenija \u0160ulgait\u0117\u2026 Visus juos myl\u0117jau, nes tai buvo did\u017eios asmenyb\u0117s, be galo apsiskait\u0119, i\u0161prus\u0119 \u017emon\u0117s. B\u016bdavo, kiti aktoriai baliavoja<\/em>, o jie eina \u012f ba\u017eny\u010di\u0105 arba ie\u0161ko knyg\u0173, kad ko nors neperskai\u010dius neb\u016bt\u0173 g\u0117da prie\u0161 J. Miltin\u012f, juk Miltinis jiems buvo viskas. D\u0117l to reikia u\u017eauginti paveld\u0105, kad mes taptume praeitis, o ka\u017ekas ateit\u0173 \u012f m\u016bs\u0173 viet\u0105.<\/p>

Pamin\u0117jote epizod\u0105 i\u0161 filmo \u201eNiekas nenor\u0117jo mirti\u201c ir prisiminiau \u0161\u012fryt matyt\u0105 afi\u0161\u0105 su filmo \u201eTvano nebus\u201c kadru: stambiu planu u\u017efiksuotame veide \u012f tol\u012f \u017evelgia J\u016bs\u0173 (filme\u00a0\u2013 Pulkininko) akys\u2026 o jose\u00a0\u2013 ne tik did\u017eiul\u0117 gyvenimo patirtis, i\u0161mintis, bet, rodos, ir nei\u0161semiama gyvybin\u0117 energija, kuri\u0105 tiek met\u0173 nepavargdamas dalijate \u017ei\u016brovams, studentams, mums visiems. I\u0161 koki\u0173 gelmi\u0173 jos semiat\u0117s?<\/strong><\/p>

Man atrodo, \u010dia yra vienas paprastas dalykas: jeigu susikoncentruojame \u012f kitus, o ne \u012f save, tos akys ka\u017ek\u0105 ir mato. O jeigu susikoncentruoji tik \u012f save, tu tiesiog u\u017esimerki. Viktoras Franklis sak\u0117, kad \u017emogus primena ak\u012f: kai ji neserga, mato pievas, mi\u0161kus, kit\u0105 \u017emog\u0173, bet kai j\u0105 i\u0161tinka katarakta, toji akis pradeda matyti tik save. Kai \u017emogus pradeda matyti tik save, jis yra sergantis. Egoistinis \u017emogus. Jeigu jis mato tik save, u\u017esidaro. Juk \u017emogus turi matyti visk\u0105: jis turi \u017evelgti \u012f tave ir matyti tave. Matyti tavo kan\u010dias, tavo pergyvenimus, b\u016bti su tavimi.<\/p>

\"\"
V. Masalskis.\u00a0 E. Sabaliauskait\u0117s nuotrauka. Klaip\u0117dos jaunimo teatro archyvas<\/figcaption><\/figure>

Galb\u016bt tik b\u0117gant metams pradedame matyti, giliau \u017evelgti \u012f kit\u0105\u2026 Ka\u017ekur skai\u010diau, kad Jums labai \u012fdomu steb\u0117ti, kaip metai kei\u010dia \u017emogaus k\u016bn\u0105. Kaip \u017evelgiate \u012f senatv\u0119, kas Jums yra senatv\u0117?<\/strong><\/p>

Senatv\u0117\u00a0\u2013 tai ta pati vaikyst\u0117! (Juokiasi<\/em>.) Neseniai pasteb\u0117jau ant savo kojos pasenusios odos lopin\u0117l\u012f\u2026 \u017dinai, kaip b\u016bna po lietaus i\u0161d\u017ei\u016bvusi, suskeld\u0117jusi \u017eem\u0117. \u017di\u016briu \u012f j\u012f ir galvoju: kaip \u012fdomu, niekad neb\u016b\u010diau pagalvoj\u0119s, kad mano oda bus tokia\u2026 Pa\u017ei\u016br\u0117jau ir nusijuokiau. Man labai \u012fdomu steb\u0117ti, kaip metai kei\u010dia k\u016bn\u0105, kaip viskas pradedi keistis. Atrodo, netiki, kad taip bus, bet tai nutinka labai staigiai, ir tau parodoma, kaip sensti\u2026 Tai yra taip \u012fdomu!<\/p>

Kai Nojus 50 met\u0173 stat\u0117 savo laiv\u0105, visi i\u0161 jo \u0161aip\u0117si, netgi s\u016bnus Hamas, bet vien\u0105 dien\u0105 \u017ead\u0117ta audra at\u0117jo. Gyvenimas yra kaip tas laivas\u00a0\u2013 statai j\u012f, lopai t\u0105 bur\u0119 ir \u017einai, kad ka\u017ekada reik\u0117s atsiskaityti. Taip lengvai nei\u0161plauksi\u2026 (Juokiasi<\/em>.) Neseniai per \u201eRadio Svoboda\u201c i\u0161girdau tok\u012f eil\u0117ra\u0161t\u012f (deja, nepamenu autoriaus): \u201eAtidarau duris, \u017emoni\u0173 daugyb\u0117 kambary\u2026 matau, kaip artinasi t\u0117vas prie man\u0119s ir sako: \u201eSeniai tav\u0119s \u010dia laukiame\u201c. \u201eBet, t\u0117ve, tu gi mir\u0119s\u201c,\u00a0\u2013 i\u0161tariu. \u201eNiekada nekalb\u0117k to, ko ne\u017einai\u201c,\u00a0\u2013 atsako. Matau\u00a0\u2013 prie stalo s\u0117di motina suglaudus kojas. Pri\u0117j\u0119s jai sakau: \u201eBet, mama, tu gi mirusi\u201c. Ji pakelia akis ir sako: \u201eNiekada nekalb\u0117k to, ko ne\u017einai\u201c. Pasuku galv\u0105, \u017emoni\u0173 aplink daugyb\u0117 kambary\u2026 Staiga visi i\u0161nyksta. Ir suprantu: gyvenim\u0105, d\u017eiaugsm\u0173 ir li\u016bdesio pripildyt\u0105, nugyvenau, bet \u0161ito\u00a0\u2013 dar negyvenau.\u201c Mes labai da\u017enai susigalvojame \u012fvairias pabaigas, reinkarnacijas, pragarus, dangaus karalystes\u2026 Ta\u010diau i\u0161 ten niekas n\u0117ra gr\u012f\u017e\u0119s. Smalsu, kas ten? Taip. Bet t\u0105 \u017eino tik Tv\u0117r\u0117jas, nes tai\u00a0\u2013 Paslaptis. Arba Dievas. Labai gra\u017eiai yra pasakyta: kai sakome \u017eod\u012f Dievas<\/em>, visada galvojame apie ka\u017ek\u0105 kit\u0105, tik ne apie Diev\u0105, nes ne\u017einome, kas yra Dievas. Niekada nekalb\u0117k to, ko ne\u017einai\u2026<\/p>

Kalbino Lina Mikalauskien\u0117<\/p>

\u017durnalas Kelion\u0117 2022 m. Nr. IV (24)<\/a><\/p>