![\"\"](\"https:\/\/oldoriginal.zurnalaskelione.lt\/wp-content\/uploads\/2023\/12\/pexels-photo-1903900.jpeg-683x1024.jpg\")
\u0160\u012fryt, pra\u0117jus kone penkiolikai met\u0173, nubundu tarsi v\u0117l paglostyta<\/em>. \u017diemos \u0161viesa pl\u016bsta \u012f kambar\u012f, ir a\u0161 juntu \u2013 pasnigo\u2026 Pirmasis sniegas visada atne\u0161a d\u017eiaugsm\u0105 ir \u0161ventin\u0119 nuotaik\u0105; jis pats yra \u0161vent\u0117, prisilietimas<\/em>. \u012edomu, ar tas \u010dekas dar gyvas?.. (Kas \u010dia per mintis?..) Gal tai sniegas kaltas, kad j\u012f prisiminiau?.. Bet kod\u0117l b\u016btent j\u012f, juk gyvenime b\u016bta daugyb\u0117 prisilietim\u0173\u2026<\/p> Atitraukiu skystutes \u017eiemines u\u017euolaidas ir nety\u010dia nubaidau nuo lesyklos zyl\u0119; tai ji kal\u0117 snapu Morz\u0117s ab\u0117c\u0117l\u0119 \u012f su\u0161alusias kruopas. Kart\u0105 ma\u010diau, kaip autobuse susigin\u010dijo trys kur\u010dnebyliai: j\u0173 rankos taip lakst\u0117, kad, maniau, nukris; vieno pla\u0161taka vis atsitrenkdavo \u012f lango stikl\u0105 \u2013 bark\u0161t\u2026 bark\u0161t\u2026 bark\u0161t. Ant jo striuk\u0117s rankov\u0117s, matyt, buvo saga. Bet apskritai, be to bark\u0161t, audringos j\u0173 emocijos skendo gluminan\u010dioj tyloj. O juk m\u016bs\u0173 vis\u0173 emocijos yra visi\u0161kai nebylios ir pasl\u0117ptos, kol j\u0173 neparodom. Jos gali siausti mumyse kone nuskandindamos, bet niekas apie jas nesu\u017einos, jei pats j\u0173 nei\u0161reik\u0161i\u2026 \u017dmogus esi absoliuti sl\u0117pininga gelm\u0117. Ar ne, zyliuk?.. \u2013 Su gimtadieniu, \u2013 sako v\u0117l prisistat\u0119s zyliukas, sl\u0117pininga gelme!..<\/p> Zyliukas ir a\u0161, abu esame sukurti. Steb\u0117dama, kaip nervingai skub\u0117damas pauk\u0161telis rankioja su\u0161alusius ry\u017eius, viena akimi vis pasitikrindamas, ar nepadarysiu jam ko bloga, m\u0117ginu apie tai galvoti, bet man i\u0161mu\u0161a kam\u0161\u010dius<\/em>\u2026 \u017dvelgiu \u012f save gilyn ir nerandu dugno\u2026 Mintimis siekiu absoliu\u010diai visur, joms n\u0117ra joki\u0173 u\u017ekard\u0173\u2026 Mano vaizduot\u0117 yra kurian\u010dioji galia, ir ji tikrai veikia. Esu begalin\u0117?.. Erdvi \u2013 tai jau tikrai. Esu, o gal\u0117jau ir neb\u016bti\u2026 Ar tikrai gal\u0117jau?.. Dabar to jau ne\u012fmanoma \u012fsivaizduoti. Ir tai man pa\u010diai \u2013 neapsakomas, absoliutus stebuklas\u2026 \u0160itaip mano apm\u0105stymai <\/em>pama\u017eu virsta sprogstamuoju \u0161lovinimu ir d\u0117kingumu. \u0160iandien vis\u0105 dien\u0105 d\u017eiaugsiuosi ir \u0161lovinsiu Tave, Vie\u0161patie, nes vien nuo minties, kad esu<\/em>, man nune\u0161a stog\u0105!..<\/p> Sniegas kvie\u010dia mane \u012f lauk\u0105. Kol diena dar ne\u012fsib\u0117g\u0117jo, kol manieji \u017emon\u0117s u\u017esi\u0117m\u0119, i\u0161einu d\u017eiaugtis ir \u0161v\u0119sti, apsisiautusi baltut\u0117le lengva it j\u016bros puta skara. Noriu b\u016bti pana\u0161i \u012f \u0161\u012f pirm\u0105j\u012f snieg\u0105; noriu b\u016bti pana\u0161i \u012f savo jaun\u0105 mo\u010diut\u0119, kuri \u2013 ma\u010diau nuotraukoj \u2013 apsigaubdavo tokia pat skara. M\u016bs\u0173 mi\u0161kas apsunk\u0119s, apsal\u0119s, pritil\u0119s nuo sniego kaip n\u0117\u0161\u010dia moteris, kuri paslap\u010dia laukiasi pirmagimio. Kiekvienas med\u017ei\u0173 pir\u0161telis, aptrauktas sniego pir\u0161tin\u0117le, rodo \u012f mane d\u017eiaugsmingai sveikindamas. Taip, a\u010di\u016b, \u017einau \u2013 tai nuostabu \u2013 mes visi, visi esam<\/em>, nes Vie\u0161pats mus sugalvojo<\/em>, m\u016bs\u0173 panor\u0117jo<\/em>. Kiekvieno i\u0161 m\u016bs\u0173<\/em>! Vien \u0161ito u\u017etenka ilgam gyvenimui; kiekvien\u0105 akimirk\u0105 \u2013 nesvarbu aplinkyb\u0117s \u2013 \u0161is d\u017eiaugsmas i\u0161skyla vis nauja kibirk\u0161tim, jis yra gyvenimo kuras.<\/p> Toli ant takelio pasirodo tamsus \u017eirgas su raiteliu. Pasitraukiu \u012f \u0161alikel\u0119 ir laukiu, kol prajos.<\/p> \u2013 O jau ka\u017ekuo i\u0161sikv\u0117pinusi! \u2013 \u0161aukia i\u0161 tolo \u017emogus. \u2013 Visas mi\u0161kas kvepia! \u2013 ir juokiasi prajodamas.<\/p> \u2013 Aha, vyras padovanojo kvepalus, \u2013 atsakau i\u0161si\u0161iepusi.<\/p> Jis u\u017ever\u010dia galv\u0105 ir nusikvatoja. Jam ai\u0161kiai patinka joti, ir man pa\u017e\u012fstamas, savas jo d\u017eiaugsmas, tarsi b\u016b\u010diau sutikusi giminait\u012f. Jo plaukai ir barzda beveik balti, kaip tas sniegas. Tetr\u016bksta Kal\u0117d\u0173 senio kepur\u0117s. O man tikrai nereik\u0117jo kv\u0117pintis \u012f mi\u0161k\u0105, daugiau taip nedarysiu. Bet kv\u0117pindamasi dar ne\u017einojau, kad eisiu. O kai pasikv\u0117pinusi pri\u0117jau prie lango, sniegas pakviet\u0117 mane \u012f lauk\u0105, kaip draugas vaikyst\u0117je, lygiai taip pat, stov\u0117damas po langais: Lauryte, grei\u010diau i\u0161eik!..<\/em> Ir a\u0161 i\u0161\u0117jau.<\/p> \u017dmogus nujoja; stebiu, kaip tolsta ir dingsta u\u017e pos\u016bkio, garuodami abu su \u017eirgu. M\u0117ginu ir a\u0161 \u017eingsniuot jiems pavymui, bet mi\u0161kas stabdo mane, kalbina, traukia \u012f savo vid\u0173\u2026 Gal\u0117\u010diau taip eiti ir eiti vis stab\u010diodama ir si\u0173sdama meil\u0117s \u017eodely\u010dius kiekvienam gyvam s\u0105nariui! Jau\u010diuosi kiaurai, iki alpulio \u012fsimyl\u0117jusi. \u017dinau, kad ka\u017ekur po \u0161ituo sniegu man\u0119s laukia \u017eibuokl\u0117s \u2013 kaip pasakoje; po sniegu visada juntu esant \u017eibuokles, t\u0105 melsv\u0105 pavasario kutul\u012f gil\u0173 vidur\u017eiem\u012f, ir jis mane iki nuprot\u0117jimo jaudina. Turb\u016bt nesivaldau, \u0161ypsena \u0161vie\u010dia kaip tie stipr\u016bs nauji kvepalai, nes dabar takelio gale i\u0161dygusi raitel\u0117 \u2013 eleganti\u0161ka blondin\u0117 raudonai da\u017eytomis l\u016bpomis \u2013 sutinku j\u0105 ne pirm\u0105 kart\u0105 \u2013 ir visada ji atrodo kaip pagyvenusi Merlin Monro \u2013 irgi man \u0161aukia nuo \u017eirgo lyg senai pa\u017e\u012fstamai:<\/p> \u2013 O jau gro\u017eis gro\u017eis!..<\/p> \u2013 Aha, pagaliau pasnigo!.. \u2013 atsakau i\u0161si\u0161iepusi.<\/p> \u2013 Ne, j\u016bs\u0173<\/em> gro\u017eis!.. \u2013 \u0161\u016bkteli moteris nuo \u017eirgo.<\/p> \u2013 Pasipuo\u0161iau senel\u0117s skara\u2026<\/p> \u2013 Kaip i\u0161 vaikyst\u0117s!..<\/p> Nu\u0161\u010diuvusi linksiu, paglostau skar\u0105. Jos vaikyst\u0117 tur\u0117jo b\u016bti de\u0161im\u010dia met\u0173 anks\u010diau u\u017e man\u0105j\u0105, bet jau ai\u0161ku, kad ir ji toki\u0105 skar\u0105 pa\u017e\u012fsta. Dabar \u017einau, kad v\u0117l si\u016blys atsis\u0117sti ant \u017eirgo, kaip visada, kai susitinkam \u0161ituose takeliuose, ir man v\u0117l reiks mandagiai i\u0161sisukti, nes \u017eirg\u0173 a\u0161 bijau. Bet \u0161\u012f kart\u0105 ji nepasi\u016blo, tik klausia:<\/p> \u2013 Ar \u010dia neprajojo toks vyras?..<\/p> \u2013 Aha, prajojo, k\u0105 tik.<\/p> \u2013 Darau jam staigmen\u0105.<\/p> Ir pagyvenusi Merlin Monro nuskrieja ant savo karamelinio \u017eirgo, palikusi tik \u017eirgo kvap\u0105 ir stipr\u0173 moteri\u0161k\u0173 ker\u0173 apsvaigim\u0105. Ir nekantri\u0173 kanop\u0173 \u012fspaudus sniege. Stoviu apsvaigus, kiaurai laiminga, ir jau\u010diu, kad pama\u017eiukais jau pavargstu \u0161v\u0119sti, o juk laukia dar visa diena! Aha, reik susiskliausti. Reik sukti namo, eiti torto, reik, kol dar nei\u0161\u0161vais\u010diau vis\u0173 j\u0117g\u0173, ne\u0161t savo \u0161vent\u0119 tiems, kuriuos myliu. Patraukiu namopi, o \u017eibuokl\u0117s kruta po sniegu, jau tuoj pasimatys\u2026 Su gimtadieniu, sese!<\/em> A\u010di\u016b jums, mieli ma\u017ei stebukl\u0117liai, apsikam\u0161ykit \u0161iltai iki pavasario, juk laukia dar visa \u017eiema\u2026<\/p> Einu atgalios takeliu per laukym\u0119 ir pasiveju juos: du \u017eirgai, du raiteliai; jis ir ji. Garuoja \u017eiemos mi\u0161ke lyg dvi kar\u0161to vyno amforos, ir \u017e\u0117ri tarp j\u0173 \u012fsimagnetinusi gija. Man art\u0117jant paleid\u017eia viens kito rankas ir v\u0117l nusikvatoja, abu u\u017evert\u0119 galvas. Man drovu pro juos eiti, juos jungianti gija labai intensyvi, nesinori jos u\u017ekliudyti. Kaip tre\u010dias ly\u0161nas <\/em>i\u0161suku i\u0161 takelio ir aplenkiu juos i\u0161 toli. Ir man gera, kad \u0161iandien manyje ir aplinkui tiek \u012fsimyl\u0117jimo, tiek paslaptingo intensyvo<\/em>.<\/p> O m\u016bs\u0173 lange su kavos puodeliu stovi tas jis, d\u0117l kurio prie\u0161 penkiolika met\u0173 taip skub\u0117jau gr\u012f\u017et i\u0161 Neapolio. Atsidaro lang\u0105, moja \u2013 juk tikrai \u2013 staiga susivokiu \u2013 i\u0161l\u0117kiau niekam nieko nepasakiusi\u2026<\/p> \u2013 Kur buvai? \u2013 klausia, kai \u012f\u017eengiu pro duris.<\/p> O virtuv\u0117je ant stalo ma\u017eame kavos puodelytyje su smulkiais \u017eibuokli\u0173 \u017eiedeliais garuoja ir mano kava\u2026 Manimi pasir\u016bpinta. \u0160tai kas yra nuostabu \u2013 kai tau pradingus tav\u0119s laukia ir r\u016bpinasi taip, lyg tur\u0117tum netrukus sugr\u012f\u017eti. Nes juk visada sugr\u012f\u017eti. O sniegas u\u017e lango jau dr\u0117ksta ir tirpsta, silpna ta lietuvi\u0161ka \u017eiema. Tarytum trumpas, stipriai sujaudin\u0119s ir staiga atsl\u016bgstantis prisilietimas. Ta\u010diau atmintyje jis i\u0161liks ilgai ilgai\u2026 Gal net iki am\u017einyb\u0117s.<\/p> \u017durnalas Kelion\u0117 <\/em>2021 m. Nr. IV (20)<\/a><\/p>![\"\"](\"https:\/\/oldoriginal.zurnalaskelione.lt\/wp-content\/uploads\/2023\/12\/Ruiters-in-de-sneeuw-in-het-Haagse-Bos-Anton-Mauve-1880-717x1024.jpg\")