Giesmių giesmė yra ir kosminė giesmė. Tai suvokti galima tik tuomet, kai mylimoji yra labai arti Mylimojo. Suvokimas, kaip Kūrėjas myli kiekvieną kūrinį, yra tiesioginė mistinės vienybės su Juo pasekmė. Tuomet, kai suvoki, kaip Viešpats myli tave ir kad Jis yra tavo mylimasis, tu supranti, kaip Dievas myli visus – ir žmones, ir kūrinius.
Giliausia ir jautriausia bet kurio žmogaus vieta, kurioje prabyla jo tikrasis žmogiškumas, išskiriantis jį iš visų kitų gyvų būtybių, yra toji asmens neliečiamumo pajauta. Jausdamas ją, kiekvienas konkrečiai gali pajusti, kad yra žmogus.
Darnos, grožio ir meno patyrimas yra… Šventosios Dvasios patyrimas. Tuomet, kai iš tikrųjų matome kažką labai gražaus, išgyvename Dievo veikimą, nes Šventoji Dvasia leidžia matyti tą grožį. Be to, kai kas nors Viešpaties duota galia sukuria gražų kūrinį, per tai atsiskleidžia Dievo kūryba ir Jo šlovė.
Krikščioniškojo Dievo apreiškimo centras yra Trejybės slėpinys. Galima sakyti, kad vieno triasmenio Dievo išpažinimas – savičiausia ir ypatingiausia krikščionybės mokymo dalis: monoteistinis tikėjimas mus jungia su judaizmu ir islamu, tačiau suvokimas, kad vienatinis Dievas yra trejybinis, mus skiria nuo tų dviejų religijų.
Neretai galime išgirsti klausimą: o nuo ko gi turėčiau pradėti, norėdamas susipažinti su Dievu? Tai vyksta panašiai kaip ir pažįstant žmogų: žiūrime į jį, klausomės jo žodžių apie save ir kitus, stebime veiksmus ir galiausiai sprendžiame, ar jis man patinka, ar tai tas žmogus, šalia kurio jaučiuosi saugiai.
Tas, kurio širdyje gyvena Kristus, spinduliuoja Dievo šviesą, Jo malonę. Tai yra tarsi kvapas. Gali tiesiog būti šalia tokio žmogaus, ir tuomet tau gera, šviesu, malonu, nors ir nesupranti kodėl. Ta šviesa gali būti matoma be žodžių, be jokių darbų, be nieko – tiesiog spinduliuoja iš vidaus, nes tai Kristaus buvimo sieloje pasekmės.
Žmogus, kaip dvasios vargdienis ir savo gyvenimo kryžiaus nešėjas, ypač atpažįstamas, kai patiria nuoskaudas ir sunkumą atleisti. Toks vargingumas yra malonės terpė, kviečianti jautriai priimti gautas žaizdas ir su jomis keltis naujam gyvenimui.
Dar tapdamas vyskupu Angelo Roncallis pasirinko šūkį „Paklusnumas ir taika“, kurio ištikimai laikėsi. Roncallis visada svajojo tik apie kunigo darbą, bendravimą su parapijiečiais, tačiau jam vis tekdavo imtis kitų tarnysčių. Pavyzdžiui, būti Bažnyčios diplomatu Prancūzijoje, Bulgarijoje bei Turkijoje. Tai buvo labai sudėtingi išbandymai žmogui, kurio niekada nežavėjo diplomatinis protokolas, gudrūs pokalbiai politikų vakarėliuose. Tačiau būsimasis popiežius visada stengėsi atvira širdimi priimti tai, ką Viešpats jam siuntė ir atlikti pavestas užduotis, kiek įmanoma geriau.
Visa mūsų tėvystė kyla iš dar kilnesnės tėvystės – Tėvo, esančio danguje, kuris rūpindamasis savo kūriniais, dalinasi savo malonėmis, dėl kurių vieni tampa tėvais biologine prasme, o kiti dvasiniu būdu prisideda prie Viešpaties malonės augimo kitų žmonių sielose.
Daug žmonių niekina religiją. Jie nekenčia jos ir bijo tuo pat metu. Kaip tai pakeisti? Parodyti, kad religija nėra priešinga protui ir yra verta pagarbos. Tačiau pirmiausia religija turi tapti svarbi, aktuali ir patraukli. Tik tada gerų žmonių širdyse atsiras troškimas, kad ji būtų ir tikra.