Vanda Juknaitė. Kalbos pamokos
Negalėjau suprasti, kodėl to, kas svarbiausia, nesugebu, neįmanoma ištarti. Kodėl kalba nuščiūva. Kodėl tyla, pauzė yra iškalbingesnė už žodžius. Nežinau, ar man pavyks pasakyti tai, ką noriu pasakyti.
Negalėjau suprasti, kodėl to, kas svarbiausia, nesugebu, neįmanoma ištarti. Kodėl kalba nuščiūva. Kodėl tyla, pauzė yra iškalbingesnė už žodžius. Nežinau, ar man pavyks pasakyti tai, ką noriu pasakyti.
Kadangi religiją ir toliau įprasta laikyti privačiu, intymiu reikalu, atviras liudijimas apie tikėjimo patirtis vis dar gali skambėti kaip kažkas nepadoraus, nebent būtų kalbama apie „dvasingumą“ ar tikėjimą, „kad yra kažkas aukščiau“.
Svarbiausia yra neprarasti vilties. Ko gero, tai buvo giliausiai širdin įkritę žodžiai, išgirsti iš brolio pranciškono tą akimirką, kai viskas atrodė juodžiausia. Paprastas pasakymas, be įmantrybių, primygtinių siūlymų ką nors keisti ar dirbtinai nepasiduoti. Ir tuo metu to labai reikėjo.
SAV nariai gali būti ir suaugę žmonės iš šeimų, kuriose nebuvo vartojama nei alkoholio, nei narkotikų, tačiau čia jie patyrė prievartą, apleistumą, nepriežiūrą ar nesveiką elgesį.
Nebuvo tai nei klusnus, nei gerutis berniukas. Užsispyręs ir nesitvardantis, kuriam motina, netekusi kantrybės, šliūkšteldavo ant galvos šalto vandens, kad nustotų rėkęs.
Mums yra gyvybiškai svarbu, kad šių sričių specialistai dirbtų kruopščiau, nei įžodina ką tik pasirašytos sutarties punktai, o dar geriau – jei jis laikytųsi antrojo Kristaus nurodyto įsakymo: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39).
Auditorijoje uždavus klausimą, kokie yra svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, tradiciškai įvardinami: gimimas, vedybos ir mirtis. Vis dėlto akivaizdu, kad kasdienybėje mirties vis mažiau, o jei ji ir pasirodo, tai nebent kaip likimo akibrokštas ar tragiškas atsitiktinumas.
Tas Kelias prasidėjo maždaug prieš 800 metų, kai laikas ir pinigai gyveno atskirus gyvenimus. Tada žmonės didesnę bažnyčią ar katedrą sugebėdavo statyti šimtus metų ir niekam tai nekėlė nuostabos.
Mūsų pašnekovų žurnalisto Aurimo Perednio ir mokytojos Eglės Danilevičienės šeimos yra daugiavaikės. Tėvai neslepia, kad daugiavaikė šeima kelia iššūkių, tačiau jos pilnatvė yra ir beribio džiaugsmo šaltinis.
Baba – visų kartų moterų sukaupta išmintis, kuri yra gyva. Ir, manau, ypač dabar turime ja kliautis. Su amžiumi šis jausmas stiprėja, leisdamas iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta, ir priimti tai, ko negali pakeisti.