Svarbiausia yra neprarasti vilties. Ko gero, tai buvo giliausiai širdin įkritę žodžiai, išgirsti iš brolio pranciškono tą akimirką, kai viskas atrodė juodžiausia. Paprastas pasakymas, be įmantrybių, primygtinių siūlymų ką nors keisti ar dirbtinai nepasiduoti. Ir tuo metu to labai reikėjo.
SAV nariai gali būti ir suaugę žmonės iš šeimų, kuriose nebuvo vartojama nei alkoholio, nei narkotikų, tačiau čia jie patyrė prievartą, apleistumą, nepriežiūrą ar nesveiką elgesį.
Nebuvo tai nei klusnus, nei gerutis berniukas. Užsispyręs ir nesitvardantis, kuriam motina, netekusi kantrybės, šliūkšteldavo ant galvos šalto vandens, kad nustotų rėkęs.
Mums yra gyvybiškai svarbu, kad šių sričių specialistai dirbtų kruopščiau, nei įžodina ką tik pasirašytos sutarties punktai, o dar geriau – jei jis laikytųsi antrojo Kristaus nurodyto įsakymo: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39).
Auditorijoje uždavus klausimą, kokie yra svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, tradiciškai įvardinami: gimimas, vedybos ir mirtis. Vis dėlto akivaizdu, kad kasdienybėje mirties vis mažiau, o jei ji ir pasirodo, tai nebent kaip likimo akibrokštas ar tragiškas atsitiktinumas.
Tas Kelias prasidėjo maždaug prieš 800 metų, kai laikas ir pinigai gyveno atskirus gyvenimus. Tada žmonės didesnę bažnyčią ar katedrą sugebėdavo statyti šimtus metų ir niekam tai nekėlė nuostabos.
Vilkaviškio vyskupijoje tarnaujantis Vaidotas Labašauskas – tarp žmonių ir su žmonėmis esantis kunigas. Pokalbyje jis pasakoja apie savo gyvenimo kelią: mamos netektį, paauglystės audras, patraukimą kunigystėn, studijas Amerikoje, kaimo klebono tarnystę.
Mūsų pašnekovų žurnalisto Aurimo Perednio ir mokytojos Eglės Danilevičienės šeimos yra daugiavaikės. Tėvai neslepia, kad daugiavaikė šeima kelia iššūkių, tačiau jos pilnatvė yra ir beribio džiaugsmo šaltinis.
Baba – visų kartų moterų sukaupta išmintis, kuri yra gyva. Ir, manau, ypač dabar turime ja kliautis. Su amžiumi šis jausmas stiprėja, leisdamas iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta, ir priimti tai, ko negali pakeisti.
Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius gyvenančio italo Gian Lucos Demarco didžiausia svajonė kadaise buvo turėti jaukų knygynėlį ir mažą namelį kalnuose. „Bet su Dievu įdomiau neplanuoti“, – juokiasi jis.